ŠventovėsDievo Gailestingumo šventovė

Dievo Gailestingumo šventovė

Lietuvoje ir visame pasaulyje vis plačiau garsėja šių laikų Dievo gailestingumo ženklas – pagal mistikės ses. Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus 1934 m. dailininko Eugenijaus Kazimirovskio nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, dažnai vadinamas tiesiog Dievo Gailestingumo paveikslu.

Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau – keletą kartų Vilniuje. Jėzus apsireiškė taip, kaip pagal ses. Faustinos pasakojimus jis nutapytas dailininko Kazimirovskio paveiksle. Balta tunika vilkintis ir juosta susijuosęs Išganytojas pakelta dešine ranka laimina žmones – žemės keleivius, – lyg tardamas: „Ramybė jums“, kaip girdime Atvelykio sekmadienio Evangelijoje. Tą dieną Bažnyčioje skaitoma Evangelija pagal šv. Joną pasakoja apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą Paskutinės Vakarienės kambaryje ir Atgailos sakramento įsteigimą. Kraujo ir vandens spinduliai, trykštantys iš paveiksle nematomos pervertos Jėzaus širdies, žaizdos ant delnų ir pėdų primena Didžiojo Penktadienio įvykius. Tad Dievo Gailestingumo paveikslas sujungia du evangelinius įvykius, labiausiai liudijančius gailestingąją Dievo meilę žmogui.

Paveiksle kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia, kaip begalinės gailestingumo malonės, kurias jis išlieja savo mylimiems žmonėms, į mus ištrykšta du spinduliai: dešinėje – balzganas, kairėje – raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę. Sielą apvalo Krikšto ir Atgailos sakramentai, o labiausiai ją gaivina Eucharistija – tad šie du spinduliai simbolizuoja sakramentus ir visas Šventosios Dvasios malones, kurių biblinis simbolis yra vanduo, o naująją Dievo sudarytą sandorą su žmogumi simbolizuoja Kristaus Kraujas. Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po paveikslu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, primenantis, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, o šis sekmadienis tapti Gailestingumo švente.

Tiems, kurie gerbs šį paveikslą, Jėzus pažadėjo didelių pasiekimų krikščioniško tobulėjimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių, kurių žmonės prašys. Šį paveikslą gerbianti siela nežus, – kalbėjo jis ses. Faustinai. Be to, Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose šis paveikslas bus gerbiamas, o taip pat Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones. Viena vertus, paveikslas liudija didį Dievo gailestingumą, visiškai apsireiškusį Kristaus Velykų slėpinyje, antra vertus, pats Jėzus Faustinai priminė, kad jo gailestingumas kelia savus reikalavimus – ir pats stipriausias tikėjimas nedaug tepadės be veiklios artimo meilės. Dėl to jis primygtinai ragina Faustiną melstis už nusidėjėlius. Šaukis mano gailestingumo nusidėjėliams, aš trokštu juos išgelbėti. Kai tu atgailaudama ir tikėdama kalbėsi šią maldą už nusidėjėlį, aš jam suteiksiu atsivertimo malonę. Štai toji malda: „O Kraujau ir Vandenie, ištryškęs iš Jėzaus Širdies kaip gailestingumo mums šaltinis, pasitikiu Tavimi“.

Pirmą kartą paveikslas viešai pagerbtas Aušros Vartų koplyčioje, 1935 m. Velykų penktadienio, šeštadienio ir Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. Tridienio pamaldose dalyvavusi ses. Faustina savo dienoraštyje rašė mačiusi, kaip Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodęs lyg gyvas, iš jo einantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklido tolyn... Nuo 1934 m. rudens paveikslas nuolat buvo laikomas seserų bernardinių vienuolyne prie Šv. Mykolo bažnyčios. Savo dienoraštyje ses. Faustina keletą kartų užsimena, kad jai pasirodęs Jėzus liepęs perduoti nuodėmklausiui, jog paveikslas turi kabėti bažnyčioje, o ne vienuolyno koridoriuje. Tik 1937 m. per Atvelykį, t. y., Dievo Gailestingumo šventės dieną, paveikslas pagaliau buvo įkurdintas Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus. Prasidėjus II pasauliniam karui buvo prisimintas Jėzaus pažadas apsaugoti vietas, kur bus viešai gerbiamas Dievo Gailestingumo paveikslas, ir tuometinis Vilniaus arkivyskupas leido kun. Sopočkai atskleisti jo kilmę. Karo metais Dievo Gailestingumo kultas sparčiai sklido, buvo masiškai daromos paveikslo fotokopijos, kurios ypač paplito tarp karių.

1948 m. rugpjūtį Šv. Mykolo bažnyčia sovietų valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas Vilniuje panaikintas, o vienuolyno bažnyčios inventorius pervežtas į Šventosios Dvasios bažnyčią ir sukrautas buvusio dominikonų vienuolyno koridoriuje. Iš Šv. Mykolo bažnyčios sargų išpirktą Gailestingojo Jėzaus paveikslą viena vilnietė perdavė Šventosios Dvasios bažnyčios klebonui. 1956 m. Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas iš Vilniaus į Gudiją ir atsidūrė netoli Gardino, Naujosios Rūdos bažnytėlėje. Po poros metų iš ten iškėlus kunigą, žmonės toliau lankė paveikslą ir prie jo meldėsi. 1970 m. vietos valdžia bažnyčią uždarė ir išgabeno visą jos inventorių, per stebuklą liko tiktai Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Ilgi metai apleistoje bažnyčioje jam kėlė rimtą pavojų, tad susirūpinta, kaip paveikslą sugrąžinti į Lietuvą. Tuometinio Šv. Teresės bažnyčios vikaro, dabartinio Minsko arkivyskupo Tadeušo Kondrusievičiaus pastangomis 1986 m. rudenį Dievo Gailestingumo paveikslas slapta pargabentas į Vilnių – reikia tikėtis, jau visiems laikams.

2004 03 08 dekretu kard. Audrys Juozas Bačkis įkūrė Vilniuje Dievo Gailestingumo šventovę ir perkėlė į jos centrinį altorių Gailestingojo Jėzaus paveikslą, "idant jis galėtų būti gerbiamas visų tautų visomis kalbomis, nes daugybė įvairių kraštų žmonių nori paliudyti begalinį pasitikėjimą Dievo gailestingumu".

 
RengėjaiKIT   Atnaujinta 2014 06 26
 
(C) Vilniaus arkivyskupijos kurija