Pirmoji su Vilniumi simboliškai sietina Lietuvos krikščioniškos istorijos atkarpa Mindaugo ir jo dvariškių krikštas 1251 m. pradžioje. Kai pas popiežių nuvykę Mindaugo pasiuntiniai pranešė apie valdovo krikštą, Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro lenu, paskyrė Kuršo ir Ezelio vyskupus Mindaugo globėjais, Kulmo vyskupui Heidenreikui įsakė Mindaugą karūnuoti, konsekruoti vyskupą bei popiežiaus vardu priimti paklusnybės priesaiką. Spėjama, kad Mindaugas vainikuotas karaliumi 1253 m. liepos 6 d. Tikėtina, kad Vilniuje šiam iškilmingam aktui pastatyta katedra. Archeologų duomenimis, tai buvęs trijų navų pastatas puošniomis glazūruotų plytelių grindimis ir švino skardos stogu.
Deja, Mindaugo laikais veikusių bažnytinių struktūrų Lietuvos vyskupijos tęstinumas nutrūko, jos negalima sieti su vėliau šalyje įsteigtomis vyskupijomis. Todėl Vilniaus vyskupijos ir jos Ganytojų kroniką tenka pradėti nuo 1388 m. Dirvą bažnytiniam vyskupijos įkūrimui rengė Jogaila, krikštydamas lietuvius, teikdamas krikščionims bajorams privilegijas ir aprūpindamas jau pastatytą, būsimo vyskupo katedrai paskirtą bažnyčią Vilniaus pilyje. Jau daugiau kaip šešis šimtus metų vyskupijos raida neatsiejama nuo Lietuvos bei jos sostinės raidos. Suklestėjimo ir sunkmečių tarpsniai kartoja šalies istorijos vingius.
